Komandinis darbas

Kartais savęs klausiu – ką aš veikiu nuolatinėje visuomeninėje veikloje? Kodėl aš čia?
Gal todėl, kad jaučiu pašaukimą.. kažkam daryti gera, kažką papildyti savimi ir savo, nors ir, ribotu pažinimu. Patikėkite, tikrai nesijaučiu jokia organizatore, juo labiau vadove.
Noriu, kad man kažkas vadovautų, patartų, rodytų… Tačiau suprantu, jog šiuo metu tikėtis kažkieno vadovavimo beveik nerealu.
Todėl šiandien reikia kiekvienos iš Jūsų patarimų, kiekvienos iš Jūsų matymo, kiekvienos iš Jūsų kritikos ir kiekvienos iš Jūsų pagalbos...
Juk prisijungėme prie šio darbo tik iš dieviško įkėpimo. Bet kai įkėpimas baigiasi, sustoju ir aš. Ir laukiu... laukiu kas bus… Ar taip ir sustosim, ar ne? Tuomet matau kasdieninius stebuklus.
Pavyzdžiui, Viešpats pajudina kažką kitą, tarkime Sonatą. Man tai būna tikrai didelis postūmis ir vėl viskas atgyja, vėl darbas prasideda. O kai Sonata užsimano pailsėti, Viešpats paliečia Viliją ar Jūratę… Tuomet vėl pajuntu įkvėpimą, stumtelėjimą judėti toliau. Kai šios padaro savo darbą, tuomet ir aš padarau savąjį… Taip ir judame, ne atkiros kiekviena sau, o kaip komanda. Ir man tai patinka. Patinka komandinis darbas, patinkas komandinis žaidimas, patinka komandinės užduotys.
Būna dienų, kai visos sustojame, tačiau tada atsiranda tie, kurie stumteli mus iš išorės…
Kaip pavyzdžiui, organizacijos ir sambūriai, kurie kviečia bendradarbiauti, arba prašo pagalbos.. .
Tuomet, aišku, išdygsta nuolankioji Rasa, kuri visuomet nori padėti… Ech…. Ech, reikia padėti, niekur nedingsi… Darbas juda toliau.
Taip ir judame ne pačios norėdamos, o tarsi Viešpaties stumiamos… Iš to suprantu, kad tai, ką darome, ir yra tik Jo darbas.