Žmogus, sodinęs medžius

Ši istorija paremta tikrais faiktais.Prieš daugybę metų vienas jaunuolis studentas užsimojo pakeliauti po nykią ir paleistą pietų Prancūzijos sritį. Ši vietojvė, esanti maždaug 1200-1300 m. aukštyje virš jūros lygio, skeldėjo nuo nepakeliamo karščio ir atrodė tarsi nuplakta vėjo. Čia žėlė tik vienas kitas laukinės levandos krūmokšnis. Keliaudamas studentas atsidūrė prie apleisto kaimelio griuvėsių, panašėjusių į sudžiūvusių širšių lizdą. Vėjo gūsiai daužė trupančias sienas. Vandens niekur nesimatė. Jaunuolis ėjo toliau.

Tylus piemuo

Penkias valandas kulniavęs negyvenama dykyne, tolumoje ant kalvos išvydo mažą juodą siluetą. Galbūt ten styrojo koks sausuolis, bet vaikinas vis tiek pasuko jo pusėn...Jis išvydo piemenį, prižiūrintį trisdešimt avių, sugulusių ant išdžiūvusios žemės, bandą. Piemuo ištiesė vaikinui savo gertuvę, o kiek vėlliau nusivedė jį į savo kalnų namelį. Šalia namo jis buvo išsikasęs gilų sulinį, iš kurio sėmė skaidrų it krištolas vandenį.
Žmogus beveik nekalbėjo. Jo namas buvo mūrinis, ne kokia lūšna. Vėjas tuščiai bandė plėšti tvirtą stogą. Viduje buvo švaru ir tvarkinga, kambario kampe stovėjo šautuvas, jei prireiktų, virtuvėje kaito sriuba. Net ir šuo, tylus kaip ir jo šeimininkas, atrodė draugiškai nusiteikę, bet ne pataikūniškas.
Vyriškis vienu rankos judesiu pasliūlė studentui nakvynę. Jaunuolis sutiko, nes iki artimiausio kaimo būtų riekėję žygiuoti dvi dienos. Be to abu puikiai žinojo čionykščių gyventojų charakterį. Šiame krašte buvo gali keturi ar penki kaimeliai, išsibarstę kalnuose toli vienas nuo kito. Juose buvo įsikūrę medžio anglį gaminantys miškininkai. Gyventi čia tikrai buvo sunku. Todėl čionykštės šeimos nepuoselėjo šviesių vilčių ir buvo nežmoniškos egoistės. Didžiausias visų troškimas buvo kuo greičiau dingti iš šio nelemto krašto. Nerimstantis vėjas varė iš proto. Žmonės buvo uirzę ir pikti. Dažnai pasitaikydavo savižudybių ir beprotystės atvejų, kurie baigdavosi žiauriais išpuoliais.

Gilių krūvelė

Žmogus, suteikęs prieglobstį jaunuoliui, jį sužavėjo. Po vakarienės vyriškis atsinešė maišą ir išbėrė ant stalo krūvą gilių. Jis pradėjo jas atidžiai apžiūrinėti ir skirti gerąsias nuo blogųjų. Kai gerųjų gilių krūvelė išaugo, žžmogus jas subėrė į maišelius po dešimt.Dirbdamas jis išmesdavo per mažas ir suskilusias giles. Atrinkęs šimtą didelių ir sveikų ąžuolo vaisių, žmogus pakilo ir nuėjo miegoti.Ryte piemuo išginė bandą į ganyklą. Vietoj lazdos rankoje jis nešėsi geležinį strypą, beveik pusantro metroilgio.
Smalsus studentas sekė jam iš paskos.
Nedidelėje laukymėje piemuo paliko bandą sergėti šuniui, o pats ėmė kopti aukštyn. Pasiekęs reikiamą vietą, ėmė kaišioti gelgžinį strypą į žemę. Darė dirovoje duobeles, dėjo į jas po gilę ir ant viršaus atsargiai bėrė žemes.
Žmogus sodino ąžuolus.
Studentas pasiteiravo, ar šie žemės plotai buvo jo nuosavybė. Tas atsakė, jog ne. Ir nežinojo, kam ši žemė prilklausė, gal būt vietos valdžiai. Žmogui buvo nesvarbu, kas šios žemės savininka.s Jis tiesiog rūpestingai sėjo į žemę šimtą gilių.
Po pietų vyriškis ir vėl išsitraukė gilių maišą. Jaunuolis apipylė jį klausimais, norėjo viską suprasti. Vyriškis ramiai atsakinėjo.
Jau treji metai kaip jis pats vienas sodina medžius. Buvo pasodinęs šimtą tūkstančių. Iš jų išdygo dviedešimt tūkstančių medžių. Kaip ir buvo numatęs, pusę jų prarado - dėl graužikų ir įvarių kitų pirežasčių. Taigi liko dešimt tūkstančių ąžuolų, kurie žaliavo ten, kur prieš tai nežėlė joks augalėlis.Jis buvo vardu Elzeardas Bufje, turėjo 55 metus. Kažkada gyveno žemumoje, ten turėjo sodybą. Tačiau praradęs vienintelį sūnų, paskui - žmoną, pasitraukė į vienumą, kartu su savo avimis ir šunimi. Jios manė, jog šiai apmirusiai vietovei, medžių žaluma suteiks gyvybės, tad nusprendė šiam tikslui skirti savo jėgas.
- Po trisdešimt metų dešimt tūkstančių ąžuolų atrodys fantastiškai! - su6uko jaunuolis.
- Jei Dievas skirs man dar trisdešimt gyvenimo metų,aš jų būsiu pasodinęs dar daugiau. šie dešimt tūkstančių atrodys kaip lašas jūroje, - atsakė Elzeardas.
Jis sodino ne vien ąžuolus.Aplink piemens namą stiebėsi beržai ir bukmedžiai. Rytojaus dieną studentas išvyko toliau.

Tarsi tiršta migla

Po metų prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Studentą pašaukė į kariuomenę ir jis privalėjo kariauti penkerius metus. Viskas pasibaigus, jaunuolis panoro įkvėpti tyro kalnų oro ir patraukė į kažkada jau lankytą nykią vietą.
Kraštas neatrodė pasikeitęs.Tačiaupasiekęs mirusį kaimą, jis pamatė keistą tirštą miglą, dengiančią kalnyną tarsi kilimas. Po vienos dienos kelio susitiko Elzeardą Bufje. Ir liko be žado - dešimt tūkstančių ąžuolų jau buvo aukštesni už žmogų, o ąžuolynas driekėsi daugiau nei vienuolika kilometrų. elzeardo, regis, visiškai nedominopraūžęs karas. Jis ir toliau sodino medžius. Netorli apgriuvusių gyvenvienčių net vinguriuodavo skaidrūs upeliūkščiai. Vėjas padėjo barstyti naujų augalų sėklas. Atsiradus vandeniui, stiebėsi gluosniai, kalėsi žolynai ir žydėjo gėlės, skraidė drugeliai, dūzgė bitės.
Vietovė prisipildė gyvybės. čia atvykdavo net kiškių medžiotojai, manę,kad gausios ilgaausių šeimynos buvusioje dykynėje - tikrai gamtos išdaiga. Niekam neatėjo į galvą mintis, jog tai - vienintelio žmogaus darbo vaisius.
Niekas nenumanė, kiek stiprybės ir gerumo turėjo tas tylus žmogus, kuris diena iš dienos viltingai sodino medžius. Vienais metais buvo pasodinęs virš dešimties tūkstančių klevų, bet jie visi nudžiūvo. Kitąmet ėmė sodinti bukmedžius, kurie suvešėjo dar geriau nei ąžuolai.

"Natūralios" girios stebuklas

Po dvidešimties metų orus ir santūrus ministerijos valdininkas, atsakingas už gamtos apsaugą, atvyko pas Elzeardą įspėti, kad šis už savo kiemo tvoros nekurtų laužų, mat tai gali sukelti grėsmę "anturaliai" giriai. Elzeardas šyptelėjo ir nieko neatsakė. Tai pirmas atvejis, pridūrė valdininkas, kai miškas išauga pats. Po to vietovę užplūdo žurnalistai ir politikai. VIsi troško pasigrožėti "gamtos stebuklu". Tikrai negalėjai likti abejingas, žiūrėdamas į jaunus, vešlius ir išlakius medžius.
Studentas, tuo metu jau tapęs žurnalistu ir rašytoju, atskleidė paslaptį visuomenei.Kai su vienu valdžios atstovu atvyko ieškoti Elzeardo, šis už dvidešimties kilometrų nuo namų sodino medžius. Dar po dvidešimt penkerių metų, kai Elzeardas jau buvo ašuoniasdešimt penkerių, šio krašto negalėjai atpažinti. Beveik visos gyvenvietės buvo atstatytos. Spalvingai nudažytus namus supo sodai ir daržai. Vietiniai gyventojai nesiruošė niekur bėgti, namus rentėsi naujakuriai. Čia gyvenę vyrai, moterys ir vaikai šypsojosi, jiems grįžo viltis.
Daugiau nei dešimt tūkstančių žmonių džiaugėsi gyvenimu Elzeardo Bufjė dėka.nors daugelis iš jų niekada to nesužinojo.

Iš Bruno Ferrero pasakų.