Kuo mes pasitikime?

Čia aš, Vilija:))
Nesenai perskaičiau vienos mamytės, verslininkės, išpažintį, kurį radau facebook‘e.

Be kita ko ši mama savo laiške rašo:„Šis laiškas ne apie pinigus. Juo aš nieko neprašau ir nieko nekaltinu“. Tačiau skaitydama aptikau, kad jis būtent apie juos, tuos nelemtus pinigus, nes Lina (taip pasirašo ši mama) labiausiai susirūpinusi savo „išgyvenimu“ ir būtent dėl pašalpos sumažinimo jaučiasi „išdurta“ valdžios, paniekinta ir atstumta.

O juk ši šeima nėra stokojanti, be to, turi „šeimos maitintoją“ – tėvą (nebent jis mūsų feminizmo teorijomis pripildytoje visuomenėje jau nieko nebereiškia).

Anot jos, taip jaustis skatina neteisybė, patirta dėl to, kad valdžia per pusę sumažino motinystės pašalpą: „Asmeniškai mano pašalpa mažės apie 50%... Šito mes su šeima nei svarstėme, nei planavome. Net nesapnavome savo baisiausiuose košmaruose. O kelio atgal tai nebėra. Vaikutis jau ateina. Aš negaliu nuspręsti dirbti, nes šeimai mano pajamų sumažėjimas per pusę yra nepakeliamas. Aš negaliu pakeisti to, kad laukiuosi, mes norime šito kūdikio, suprantate? Aš noriu jį auginti bent metus laiko. Neketinu būti su juo du metus, tiek negaliu sau leisti vien dėl darbų, tačiau metus susiplanavau: susiskaičiavau, kad būsiu su mažyliu, auginsiu, maitinsiu pati. Kaip gi čia yra? Ar gali šitaip būti teisinėje valstybėje, šitokia apgaulė? Net juoktis norisi iš nevilties iš absoliučiai beviltiškos situacijos - aš nepraradau darbo (susirasčiau kitą), man nesumažino algos (rasčiau būdų papildomai užsidirbti), neatsitiko dar kažkas, ką aš, įdėdama pastangas bei savo žinias ir patirtį, galiu keisti. ŠIOJE SITUACIJOJE AŠ NEGALIU NIEKO KEISTI. ABSOLIUČIAI NIEKO. Štai kodėl nusprendžiau parašyti šitą laišką, nes tai kilo iš tokios bedieviškos nevilties, kad norisi staugti, daužyti galva sieną ir išrėkti tą apmaudą ir nusivylimą savo šalimi, valdžia dėl tokios situacijos į kurią pateko mūsų šeima.“


Iš pirmo žvilgsnio, per daug nemąstant, galėtume sakyti, kad ši moteris teisi ir padėti tašką šioje liūdnoje istorijoje. Bet ar nepastebėjote, brangieji, kokie mes tapome pragmatiški, šalti ir racionalūs, sugebantys susiplanuoti savo gyvenimą, vaikų skaičių, o gal netgi likimą. Neteisinu valdžios ar tų žmonių grupių, dėl kurių mus pasiekė ekonominė krizė.

Bet klausiu savęs: negi ekonominė krizė ir per pus sumažinta alga ar motinystės pašalpa gali sugriauti visus patriotinius jausmus, meilę savo šaliai, pagarbą autoritetams.
Nebent tų jausmų ir tos meilės tiesiog nebuvo. Tik kažkoks didžiulis susirūpinimas savo kailiu...
Štai kas mums išties yra brangu – tas šiltas, jaukus, saugus nuosavas kailis. Gėda tai pripažinti, bet aš taip pat iš šitos padermės ir nė kiek negeresnė už kitus.

Žaviuosi didvyriais, žaviuosi Lietuvos partizanais, kovotojais už jos laisvę, tais, kurie atidavė VISKĄ dėl kitų, pamiršdami save pačius. Tačiau savyje aptinku savo kartos problemą – idealų nebuvimą, pragmatizmą, šaltą racionalizmą bei didžiai išsikerojusį materializmą.

Pastarasis mus valdo ir mėto, stumia į juodą neviltį bei liūdesį, nors iš pirmo žvilgsnio prisistato „išganytojo“ kailyje ir žada tapti žiburiu šiame prieblandų
kupiname pasaulyje.

Toks laiško autorės pasakymas, kad jos brangus gyvenimas, duotas tik vieną kartą, nebegrįš, parodo, be galo trumparegišką mūsų kartos žvilgsnį.

Mes norime visko „čia ir dabar“, nes, anot daugelio, laikas – pinigai. Tad ko gi mokė mūsų močiutės, pas kurias daugelis mano kartos lietuvių praleisdavo vasaras? Argi jos negyveno dar sunkesniais laikais? Juk būta ne tik ekonominių krizių, bet ir karo... Juk buvo taip, kad valgyti visai nebuvo ko.Kur buvo jų stiprybė sunkiu metu? Kai kurie, kaip ir dabartiniais laikais, kliovėsi užsieniu, dar kiti – nešvaria sąžine, bet dauguma jų stiprybės įgaudavo priklaupę prieš Aukščiausiajį.

Ką gi, atėjo geresni laikai, močiutės išmokė mus poterių, privedė prie komunijos... Tačiau jos neišmokė mūsų vieno dalyko: pasitikėti tuo, kuriam tie poteriai buvo skirti.

Dar šiandien prisimenu ašaras savo močiutės akyse, kai ji kalbėdavo apie laisvą Lietuvą, jos maldas už ją. „Tai kas gi siutina, varo į neviltį, kas sudaužė paskutinius patriotiškumo likučius, kas paskatino užpildyti anketą, norint laimėti žalią kortą?“ – skamba nusivylusios mamos klausimas.

Mano atsakymas vienas – tas nelemtas pinigas. Psichologiškai žinau vieną dalyką – kai žmogus sako, kad jam nerūpi pinigai, tai žinok, kad būtent tai jam rūpi labiausiai. „Pinigai – tai tik priemonė tikslui pasiekti“, - sako jie. O tikslas dažniausiai – patogus ir pasiturintis gyvenimas, noras pasipuikuoti prieš kitus „nevykėlius“, kurie neturi tiek daug šlamančių.

Negi šios mamytės nusivylimas glūdi tame, kad ji savo trečiajai atžalėlei pirks vėžimėlį „tik“ už tūkstantį litų, o ne už du, kaip planavo.

Žinau, kaip jaučiasi mama, kuri vežasi naujagimį vežimėlyje, kurį nusipirko iš „antrų rankų“, jau nebemadingą ir kiek nublukusį. Nevykėle, kuri nesugeba susiplanuoti savo vienintelio ir nepakartojamo gyvenimėlio, nes susilaukė visuomenės normas peržengiančio ketvirtojo vaikelio“.

Tad kuom mes tikime ir pasitikime savo gyvenime? Kas jį, mūsų vienintelį, labiausiai įtakoja ir kas mus, kaip žmonių giminę, kaip tautą ar kaip šeimą vienija. Pamąstykite patys. Negi nebeturime aukštesnių vertybių, kurias galėtume perduoti ir savo vaikams? Juk jų jiems reikia labiau, nei rūbų, pirktų firminėje parduotuvėje (kad bendraamžiai nesityčiotų).

Pacituosiu praeito šimtmečio iškilią lietuvių rašytoją Šatrijos Raganą: „Praktiškas žmogus sako: „Laikas – pinigai“. Tačiau aš noriu mesti kitą iššūkį: „Laikas yra sielos išganymas“. Jis realesnis ir praktiškesnis, nes siekia to, kas niekada nedingsta. Visos medžiaginės vertybės yra laikinos; dingus laikui, dingsta ir jos. Tad viena yra tikroji vertybė – mūsų siela. Laikas neturi jai galios, nes jis tik tariamoji tikrenybė, o ji – tikra. Mūsų sielos išganymas pareina nuo to, kaip naudojamės laiku. Laiką naudojame gerai, kai dirbdami bet kokį darbą, nepamirštame šio pagrindinio tikslo – sielos išganymo. Visi kiti tikslai – turtas, žemės laimė, garbė, - turi trauktis į antrą planą.
Jie gali pasilikti tik tiek, kiek netrukdo didžiausiam tikslui. Jeigu giliausioji mūsų sąžinė sako, kad jie trukdo, tai, neatsižvelgdami į nieką, turime juos atstumti nuo savęs ir visiškai nusigręžti“ („Mergaitės kelias“).

Tad ar sako dar ką nors šiandieniniam lietuviui tokie žodžiai, kaip „sielos išganymas“, „sąžinė“, „amžinosios vertybės“. Ar šiuos žodžius jau užgniaužė žodžiai: „turtas“, „laimė“, „garbė“. Nejaugi tapome besielės, bejausmės asmenybės, mylinčios tik tai, kas mūsų, iš mūsų ir per mus. Nors, susidaro įspūdis, kad šiandieninėje visuomenėje ir savo nuosavus vaikus mylėti jau yra didžiulis žygdarbis.

Šiandien su vyru auginame keturis vaikus (ne visi iš jų suplanuoti). Jau dešimt metų, išgyvendami tik iš vyro algos, juos auginame namuose, nesinaudodami valstybės siūlomu nemokamu ikimokykliniu auklėjimu (apie tai mūsų močiutės galėjo tik pasvajoti).

Dirbame sunkiai, atsisakydami bemaž visko, išskyrus maistą ir keliones į bažnyčią bei sodybą. Ir taip norėtųsi kartais bent vieną dieną pagyventi dėl savęs, taip norėtųsi atrasti gilią prasmę tame vaikų auginime, auklėjime, sunkiame, o kartais ir nepakelialiamame fiziniame krūvyje.

Niekam nežadu įrodinėti, kad mylime savo vaikus, tegul apie tai liudija darbai ir tai, kuo mes, kaip šeima, pasitikime. O pasitikime tikrai ne valdžia ir ne pensija, kurią kaži ar kada gausime. Ir ne Norvegija ar Anglija, kurios grasinasi sunkiu momentu priglausti, nes labai stokoja pigios darbo jėgos.

Pasitikime sąžine ir Tuo, kuris ją sukūrė ir per kurią kalba mums šiandien, Tuo, kuris maitina ne tik varnus ir teikia ne tik laikiną laimę šiame gyvenime, bet dovanoja pačią amžinybę. Ir taip pat tikime, kad kaip Jis mums atleido, taip ir mes turime atleisti savo kaltininkams...

Galbūt šie žodžiai kam nors pasirodys kaip atgyvena ar namuose su vaikais užsisėdėjusios moteriškės sapalionės, kurios tikrai nežengia koja kojon su šiuolaikiniu pasauliu.

Tačiau pasakysiu tiesiai – su tokiu pasauliu eiti nenoriu ir tikiu, kad ne aš viena...